Taigi, trumpai apie kelionę. Geras oras buvo rezervavuotas iš anksto. Visada taip darau. Visada pasiteisina. Susitikom stotyje, įsigijome bilietus, ir sulipome į traukinį. Į bambančias dėl dviračių močiutes mes jau seniai nekreipiame dėmesio. Pora valandų kelionės prabėga kažkaip greitai. Lentvaris, Senieji Trakai, Matuizos, Varėna ir
pyst jau Marcinkonys. Marcinkonyse mus pasitinka Vilbcv, nepatingėjęs atvažiuot su 106 (nesuprantu - kaip į jį telpa dviratis?). Pravažiuojame per miestelį, grožimės čia esančių namų langų puošyba (
http://gamta.cepkeli...chitektura.html). Aplankome Gaidžių (Klonių) kopą, trumpai pasijuntame tarsi Nidoje, paklausome audiogido apie ją (per aukščiausios kokybės garsiakalbį
), dar sužinome apie netoliese esančią aukštapelkę nuostabiu pavadinimu "Meškos šikna" ir riedam toliau. Visai šalia medinė Marcinkonių bažnyčia, menanti 1880 metus. Įspūdinga tvora pastatyta 20 metų vėliau. Apeinam, apžiūrim ir judam tolyn. Sustojame trumpam užkąst prie Grūdos upelio. Pasiekę Puvočius lipame į apžvalgos bokštą, pasitikriname savo aukščio baimes ir grožimės bekraščiais miškais.
Gyvai palyginome ar smarkiai pasikeitė Puvočių "beždžionių" tiltas (http://lt.wikipedia...._Puvočiuose.jpg). Persikėlę beždžionių tiltu per Merkį aplankėme Kasčiūnų kaime atstatytą Dainavos apygardos vadų Juozo Vitkaus–Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko–Vanago vadavietę. Išsižioję klausėmės Juozo Jakavonio -
Tigro, vienintelio likusio šių apylinkių partizaninio judėjimo liudininko, pasakojimų. Grįžtame beždžionių tiltu į Puvočius ir traukiam toliau. Pravažiuojame Mardasavą, Trakiškėse sustojam pailsėt, užkąst, pasigrožėt Ūlos skardžiais ir pasiklausyti genio kalenimo. Pravažiuojame Žiūrus ir už kelių kilomentrų palikę dviračius pėdinam iki "Ūlos akies" - vieno garsiausio šio krašto šaltinių. Pasigrožėję kunkuliuojančiu šaltiniu, pabandę pamatuoti jo gylį, grįžtame prie dviračių. Kadangi laikas senka greičiau nei tikėjomės, pravažiavę Mančiagirę sukame link Marcinkonių ir stotyje būname pusvalandis iki traukinio. Ramiai susistatome dviračius, ir galime atsipūsti. Aptariame kelionę, pasiskaitome darkart apie tai ką matėme ir apie tai ko šįkart nespėjome (gidas buvo kaip niekad gerai pasiruošęs
). Kadangi nevažiavome pro Lynežerį, todėl apie Kosto Kubilinsko istoriją šiuose kraštuose teko pasidalinti jau grįžtant į namus (
http://alkas.lt/2011...linskas-ir-mes/). Bijau sumeluot, bet lygtais visi grįžo patenkinti kelione.