Viskam ateina savas laikas. Buvo laikas jaudinančiam pirmam pasimatymui su mano miela Pilkute. Ateina laikas ir skirtis. Kartais nežinai kada kur – ateina ta akimirka netikėtai ir skaudžiai. O kartais - tiesiog pradedi jausti, kad jau metas. Tada turi laiko susitaikyti, nusiraminti, išsakyti nuoskaudas, atsiprašyti, prisiminti kas buvo gero ir blogo, ištesėti senus pažadus, atleisti, ... ir atsisveikinti.
Menu mūsų pirmą pasimatymą 1997 Vasarį. Menu kaip po ilgų ieškojimų Tėvas paskambino Kaunan ir pasidžiaugė kad parsivarė 1985m. gimimo (12m.) kilmingą kumelaitę (visgi OOOO
) iš Rietavo. Laukiau pirmo susitikimo, spėliojau kaip Tu atrodai, gaudžiau gatvėje akimis Tavo sesutes. Pirmas pasimatymas pranoko lūkesčius. Audi 80 GT: 1.8l "Deutsche engineering" DZ motoras su pilnai mechaniniu nuolatiniu įpurškimu (K-Jetronic) reikalaujantis prabangaus 98 okt. skaičiaus benzino, 112AG/160Nm, gazas-dugnas... Pirmi keli šimtai metrų man patsanui paliko neišdildomus įspūdžius. 5-gang pavarų dėžė, 6Jx14 16 stipinų lieti ratlankiai, 185/60 R14 padangos, ventiliuojami priekiniai stabdžių diskai, 2 padėčių stoglangis, "lūpa" po priekiniu bamperiu, spoileriukas ant bagažinės dangčio, "sportinės" (aukštesniais kraštais) sėdynės (vairuotojo reguliuojamo aukščio), 3 papildomi kontroliniai "sportiniai" prietaisai salone (voltmetras, variklio alyvos manometras, variklio alyvos termometras) priešrūkiniai žibintai, gamyklinis Audi Gamma (Grundig) magelis, 4 garsiakalbiai, ~170 000 km ant odometro... Net nustebau, kad Tėvukas (ramus ir racionalus žmogus) išsirinko Tave. Nieko nereikalingo neturėjai – nei vairo stiprintuvo, nei el. langų/veidrodžių, nei kondiškės, nei borto kompo, tempomato (o juk ne kurios tavo sesės turėjo visa tai). Ko galbūt pasigesdavau – quattro ženkliuko ir atitinkamo faršo... Bet atleisk – aš tau pažadėjau to niekada neprikaišioti, nepyk...Mylėjom mes tave su Tėvuku. Sintetinėmis Elf/Shell alyvomis lepindavom, prie progos 98 benzinu pavaišindavom ir t.t. Bet 98 Joniškyje nebūdavo, tai kartais ir 95 tekdavo tenkintis. Turbūt ~2000 Sausį aš tave "išsivogiau" iš jaukaus garažo Joniškio r. Kaunan ("aš tik savaitei pasiimsiu..."). Tą pačią žiemą BRC I kartos LPG įrangą sumontavom (berods 1400Lt) – pameni? Važinėjom pigiai ir smagiai (man studžiui labai aktualu buvo). Dujos tapo Tavo duona kasdieninė, 95 benzinas užvedimui arba pašėliojimui – desertas. Iš pradžių saugomoje aikštelėje gyvendavai, paskui prie laiptinės nakvodavai. Nors ir po atviru dangumi, bet laimingi buvom – pameni? Bet Kaunas ne Šlapakiai – visokių atmarozkų pilna. Šiaurės prospekte išlupo originalų magelį (nuo to laiko dar 2 Blaupunktus nušvilpė, su paskutiniu dar ir abi spyneles prasuko), Lukšio gatvėje – priešrūkines (lig šiol akiduobės tuščios). O kiek benzo išsiurbė ir kiek rakinamų/nerakinamų bako dangtelių pakeitėm – aš net nenoriu prisiminti. O pameni, kaip tavo šauniuosius numerius (BTP 097) pavogė? Kaip mes su tavim naktį (kad policijai nepapulti) mynėme be numerių Joniškin kitų išsiimti? 2000m. pavasarį pradėjau dirbti – ir tu neatsisakydavai padėti. Per metus kartu ~30 000 prasukdavom. Vietoj Shell sintetikos pradėjau siūlyti Pemco – nepykdavai.
Į rūpestį ir meilę tu visada adekvačiai atsakydavai. Į grubų elgesį – irgi. Taxi/Transporter/J.Bondo triukai tau niekada nepatiko. Ant plataus žvyrkelio: atbulinė pavara (vairas tiesiai) -> gazas-dugnas -> staigus posūkis vairu iki krašto -> 180 apsisukimas -> staigiai ištiesintas vairas -> II pavara -> gazas dugnas... Man kvailiui smagu buvo. Bet tu atbula nemėgdavai važiuoti nuo pat mūsų pažinties pradžios. O po tokių pašėliojimų/patyčių viskas ėjo tik blogyn. Iš pradžių ranka prilaikyti R reikėdavo, paskui net su ranka nebeužlaikydavau – mesdavo atbulinį bėgį lauk. Pameni, kaip pavarų dėžę keitėm prie -10 nešildomam garaže be duobės? Bet ir šita dėžė neilgai gyvavo. Po kokių 3 mėn. Kaune meistras jai pagrindinės pavaros guolius/salnikus, dantračius keitė... Bet pavarų dėžė ir tebeliko silpna tavo vieta... Dabar vėl pradeda ilgesingai ūbauti, o ir tepaliukas pro salniką dingsta...
Pakaba, važiuoklė... Na su jos priežiūra tiesiog reikia susitaikyti – aš ant tavęs dėl to tikrai nepykstu. Kas 2 m. išsimalantys sailenblokai, amortizatoriai, šarnyrai, traukių antgaliai. Priekiniams stabdžiams priekaištų neturiu. Diskus vieną kartą pratekinom, bet dar tie patys tebėra. Priekinės kaladėlės – kaip koks komplektukas papuldavo. Dabartinėmis "Ferodo" aš visai patenkintas, o Tu? Pameni, kai Tau reikiamų neradom, ir teko mautis skirtas Fiat Cromai – pagal išmatavimus tokios pat, tik šiek tiek metalinis padas keliomis karpelėmis išorėje skiriasi. Kita gal purkštautų ("Fiato dalių nenešiosiu!") bet Tu neišdidi. O va Tavo galinių stabdžių niekada nesupratau. Kiek Tave atsimenu – jie praktiškai nestabdydavo. Per TA ant stendo tikrintojas vos sėdynės nesulaužydavo įsispyręs į pedalą, kad aparatas nors ką parodytų. 2004m. galinių stabdžių būgnus pakeitėm, nes jau niekaip kitaip stabdymo tolygumo neišgavom. Kiek pamenu, rankinį liesti leisdavai tik sutvarkius prieš TA ir dar kelis mėnesius po. Nors kartais taip norisi...
Tokios širdelės kaip tavo ir kur kas jaunesnės gali pavydėti. Negęsti nuo pat tuščių apsukų, tolygi trauka nuo 1200-1500rpm, smagumynas 4000-5000rpm... Netgi Dujos tau nuotaikos negadindavo. Tik su LPG ~1000rpm ir 2000-3000rpm gazą reikia spausti 1/2 eigos (kad 1 iš dviejų droseliukų atsidarytų). Bet mes juk su tavim puikiai vienas kitą suprantam iš pusės alkūninio veleno apsisukimo, ar ne? Mums nereikia aiškinti kiek ir kada spausti, o kada paglostyti reikia. Sintetinį tepaliuką kas 15 000 km keisdavom, papildyti nereikėdavo. Prie gero pripratau – o padilus vožtuvų gumelėms tepaliuko visgi vertėdavo papildyti. Tiek apsileisdavau, kad net pradėdavai zumeriu nepasitenkinimą reikšti, kai ilgesniame posūkyje dėl išcentrinės jėgos alyvos siurbliui nepakakdavo ir slėgis krisdavo... Mėlynas dūmelis, vis dažniau alyvos papildyti reikia, liga progresavo... Galiausiai 2005 pavasarį prisiruošėm pas daktarus. Vien gumelių pakeisti nepakako. Vožtuvų kreipiančiąsias irgi teko keisti, vožtuvus pritrinti. Bet žiedai/cilindrai puikios būklės. Alyvos apetitas dingo, tarp keitimų papildyti nebereikia, slėgis žemiau 3bar nekrenta (3-5 laikosi). Pasiūliau pusiau sintetikos – irgi jokių priekaištų iš tavęs nesulaukiau. Vienu metu aušinimo skystis kažkur dinginėdavo. Dabar lyg vėl gerai. Turi tu savų paslapčių, kurių nespėjau įminti...
Neiname jaunyn. Kam žili plaukai ar raukšlės randasi, kam rūdys lenda... Atsiliepė ir tau ko gero kažkada iki mūsų pažinties, dar Vokietijoje patirti sumušimai. ~2002 pakeitėme k. priekinį sparną, d. galines dureles (labai jau prarūdijusios buvo), padažėme šen bei ten. Nes net TA nepraleido... Pameni, kaip ~2003 mums snukin (atsiprašau – veidan) vaikinukas su Mazda sankryžoje įlėkė? Pakeitė kapotą, visa kita (bamperis, radiatorius, etc.) sulopė. Dabar vėl po truputį durys, sparnai, kapotas rūdyti pradeda... Kur dar keletas smulkesnių randų – tai užsižiopsojęs į kažkieno kablį įvažiavau, tai atbulas graiko „bulką“ taranavau... O pameni, kaip kažkada žiemą tavo priekinę kojytę išnarinau posūkyje stabdydamas bordiūru... Bet šiaip, didesnių traumų neturėjom.
Tu buvai su manimi kai aš 2002m. šeimą sukūriau. Tu mus 2004 vasarą iki Estijos nuvežei – pameni? Smagios atostogos buvo. Didesnių kelionių lyg ir neturėjom, bet po Lietuvą važinėjant tu nei karto mūsų nepavedei. Nors šiaip su mano žmona tu nelabai sutarei. Atsargiai bendraudavot, pagarbiai per atstumą – bet jausmo tarp jūsų niekada nebuvo. Ypač parodei savo moterišką prigimtį ir charakterį 2004m., kai aš judvi buvau palikęs vienas 9-iems mėnesiams. Oi kiek aš prisiklausiau žmonos skundų telefonu – kokia tu negera, kaip tu neužsivedi, gęsti sankryžose, netgi supykusi parodei charakterį, supsichavai ir vieną išorinę granatą išbarstei... Tu buvai su mumis ir kai mes dukros susilaukėm (2005 pavasarį). Pradėjom pastebėti, kad vietos šeimynai visgi mažoka, nesutalpini mūsų. Norint sukišti vežimuką į bagažinę (kur 50l balionas pūpso), reikia jo ratus numontuoti. O kur dar mūsų daiktai? O ir patogumo norėjosi (bent CU, AC). O saugumas? Su vaiku ir patikimumo norėjosi. Nors nei karto mūsų nepavedei, bet solidus amžius pasitikėjimo nepridėdavo. Dėl manęs tai dzin, bet nesinorėjo užgęsti su vaiku žiemą kur nors Lietuvos vidury... Kai Ievutei pusė metukų suėjo (2005m. ruduo) į mūsų kiemą atvyko Juodulys (P406 Break HDi), pameni? Jaunas (santykinai), gražus, talpus ir stiprus, neėdrus... Bet tu nepavydėjai. Didesnio dėmesio, skanesnio alyvos ar geresnių padangų kąsnio, dažnesnio prausimo, geresnės nakvynės vietos. Gal dėl to, kad jautei jog čia ir tau pagalba – dalį sunkių darbų dabar jis nudirba. Juk nėra blogai, kai atsipūsti gauni – pastaruoju metu tik ~10 000km per metus nubėgi.
Tu žinojai – kad Tu man vis dar reikalinga. Tu visada jautei savo vertę. Pameni, kiek džiaugsmo mums suteikei ant Joniškio tvenkinių, Kauno marių ledo ar nuošalios, naktį tuščios, apsnigtos ir plačios Brastos gatvės? Arba Jonavos g. (bet šita ištuštėja tik visai naktį). Na taip – rankinio tu niekad nemėgai. Bet užtat parodei – kad ir be rankinio su FWD galima daug džiaugsmo ant slidaus kelio patirti. Kad vien vairu ir gazu galima taip įsiūbuoti jog maža nepasirodys. Pameni 3x 360 piruetą ant Kauno marių? Lig šiol supykina prisiminus... Bet niekada nebuvai laukinė – tik panorėjus, leisdavai nesunkiai save sutramdyti. Pameni, kaip tu manęs nei karto nepavedei per pernykštės žiemos šalčius? Tau užtekdavo 1 apsisukimo, kad užsivestum. Net jei per baisiausius šalčius akumuliatorių jėgos užtekdavo be atsipūtimo tik 1/2 apsisukimo prasukti (1 taktą). Po sekundės antru bandymu dar 1/2 ir wualia – aritmetiką išmanai puikiai. 1/2 + 1/2 = 1, taigi pradėdavai griebti ir užsivesdavai! Kai tuo tarpu "narcizas" Juodulys atsisakydavo vestis jau prie -20 ir bevelydavo likti namie iki pavasario. Pačiupusi už "šlipso" išjudindavai ir tą slunkių. Na o šiemetinį Citrinų ralį pameni? Tyliai, kantriai kaip pelytė atlikai savo darbą. Tiksliai, kaip iš tavęs to buvo norima.
Tu tik nieko blogo nepagalvok. Mūsų Jausmams nieko nenutiko, jie niekur nedingo. Bet be emocijų, šiame pasaulyje ir materialių dalykų. Mano ketinimai tavo atžvilgiu visada buvo rimti. Pameni, kaip 2003m. ruošiant tave TA servise bedieviai pasiūlė tave parduoti vergijon (už 2000Lt.). Gal ir nebloga kaina (atleisk už piktžodžiavimą), bet atsilaikiau. Blaiviai mąstant (oficiali versija) – gal dėl to, kad tada negalėjau sau leisti prabangesnės... 2005m. visi iš mūsų su tavim šaipėsi, kai sukišau vos ne tiek pinigų kiek Tu verta buvai – variklio galvos remontas, stabdžių būgnai, amortizatoriai, žvakės, laidai, filtrai dar kažkas... Ar tik ne virš 1000Lt palikau. Bet mums juk nė motais kitų pikti liežuviai, ar ne? Prisimink – visai nesenai priekines stabdžių kaladėles pasikeitėm, naują magelį nusipirkom, dujų reduktorių persirinkom, CU įmplantavom (kaip mes anksčiau apie tai nepagalvojom?), visas 4 išorines durų rankenėles pasikeitėm... Negi Tu manai, kad rimtai negalvodamas apie tolimesnį bendrą gyvenimą ryžčiausi tokioms išlaidoms?
Bet va, pavasariop vėl reikės važiuoklę perpurtyti, o ir apsitepalavusi pavarų dėžė mudviem garbės nedaro. Dėl to vis garsėjančio pavarų dėžės vaitojimo man neramu... O po dar vienos druskingos žiemos Kaune tavo kūnas pasipuoš dar keliomis rūdžių raukšlėmis, ir jau esančios pagilės... Reikėtų ir randus/įlenkimus palyginti... Kartais iš tavęs sulaukiu tokių nuovargio ženklų, dėl kurių prieš metus ne juokais įsižeisčiau – tai iš ryto nenori vėjelio I greičiu pūsti, tai sekundei dinginėja degimas, tai po drėgno ir vėsaus savaitgalio nusipurtai dėl drėgmės ant žvaklaidžių... Gal ir nemandagu priminti, bet 21 metai ir 325 000 km – solidu. Turbūt pati pastebi, kad vis rečiau keliuose besutinkam tavo vienmečių. Visos jos jau senokai nukeliavo užtarnauto poilsio. Taigi – ir naudotų detalių surasti darosi beveik nerealu...
O kai aplink tiek gana jaunų, žvalių ir nereiklių Tavo konkurenčių bėgioja, tiesiog negaliu apie jas negalvoti. Ilgai ir atkakliai vijau tokias mintis šalin, bet jos įkyriai lenda atgal. O ir žmona dar žibalo ugnin vis kliūsteli... Juk žinai – specialiai nuotykių su kitomis neieškau. Bet turiu pripažinti, kad netyčia sutikau tokią, kurios glėbin pasiruošęs pulti. Ji dabar negaluoja, bet aš pasiryžęs ją slaugyti. Nėra ji mano svajonių auto, bet ji kur kas jaunesnė, kaip dabar madinga vadinti - perspektyvesnė. Patikėk – viskas tik dėl išskaičiavimo. Gal ir žiauriai skamba – bet Tavo pagalbos reikės ją slaugant – tai vaistukų nuvežti, tai dar ko... Aš žinau, kad Tu niekada neatsisakysi man padėti. Taip pamenu, kaip kažkada žadėjau, kad mus išskirs tik avarija. Bet laikas bėga ir nuomonės keičiasi. Kai kurių pažadų tiesiog neįmanoma įvykdyti... Labai nenoriu Tavęs kažkam vergijon atiduoti. Tu neįsižeisk jei aš kartais paminėsiu formalią priežastį – už Tave mol vis tiek ne daugiau 1500Lt gaučiau. Galvoju gal tave atgal mano tėviškėn palydėti? Ten gaivus oras, sausas garažas, rūpestingas mano Tėtis – pamatysi, tau ten patiks. O žiūrėk, gal kartais susitikę ir pasiaustumėm kartu ant kokio užšalusio ežero. A, kaip manai? Neliūdėk, duok aš tau dulksnos ašarą nuo stiklo valytuvais nubrauksiu... Nori, aš tau langų apiplovimo skysčio su citrinų kvapu užpilsiu – tu juk mėgsti tokį? Na ne tai ne... Na, sušilai truputį? Vežk mane namolio...
Šį pranešimą redagavo Maskolis: 2007 lapkričio 26 - 12:13
Tikrai graziai parasyta 
O cia apie "ubage" ar "bulka" 
manes ir tas pats laukia su 309 jau kiek minciu buvo isvest i metalo lauza bet... antradieni sukisau 300 Lt meharyje... kad jis dar galetu vaziuot nu negaliu atkibt nuo jo... 
