dirbu įmonėj jau 11,5 metų. Daugelis pasakys seną tiesą keisk įmones kas 5 metai, hmmm...kaip čia pasakius...Mano atveju keičiau ne imones,o galimybes, perspektyvas, karjeros galimybes vertinau iš asmeninių gebėjimų pusės. 5 metus pradirbau darbininku,,kaip sakan auginau svetimą įmonę ant savo pečių, gaminau gaminius kūrėm iš nieko kažką,kai pajutau , kad išaugau iš tų kelnių kurias dėvėjau, pasakiau sau einu lauk. Bet įvyko tai ko nesitikėjau, šefas pasikvietė pokalbiui,paklausė ko aš noriu, kad pasilikčiau. Pasikalbėjom aš išsakiau ko norėčiau, o norėjau nedaug: pirmiausia, kad esamas gamybos vadas juom nebebūtų, nes supratimo žalio apie gamybą jos organizavimą, vadovavimą žmonėms jis neturėjo, aišku išsidėrėjau atlyginimą pagal tą laikotarpį, gan normalų, ir dar viena sąlyga, kad gam direktoriu būtų mano kolega, kuris buvo cecho meistras. Taigi padarėm karjerą dviese. Pradžioje buvo žiauriai sunku, vienam pačiam reikėjo perimti vadovavimą cech*i, susiorganizuoti darbus, nuteikti žmones darbui, ir tam, kad aš nebe cecho darbuotojas, o jų vadovas. Vieni tai suprato greit ir į tai žiūrėjo lb tolerantiškai, keliems tai niekaip nedašuto iki jų bukų smegenų, teko imtis drąstišku priemonių, keletą teko atleisti iš darbo dėl įžulaus elgesio ir net pasimojuoti kumsčiais, na čia lyriniai nukrypimai...
Taigi praėjo keleri metai, aš vėl sugalvojau kelti sparnus į naujus darbus,šefas vėl domisi mano pageidavimais, kad kaip manęs nemėgtų už tai, kad drožiu teisybę į akis ir stoju mūrų už savo žmones, ir vėl išsireikalauju sau reikiamų pinigų. Na šis būdas pasididinti atligi už darbą suveikė ne visiems norėjusiems eiti mano keliu,faktiškai 5 iš 6 buvo atleisti, pasijutau tikrai reikalingas įmonei, savo žmonės. Manau ir šefas nenorėtu prarasti žmonių, kurie jiems neša 60-70% apyvartos nuo 60mln per metus.
Apsispresti keisti darbą tikrai gan sunku, o ypač kai kai gerai sutari su kolektyvu. Nemažai studijavau literos apie tai (ko nori šefas, kaip jį priversti patikėti tavimi, kaip išsimušti didesnius pinigus ir t.t.) bet tai veikia, tai patyriau ant savo kailio. Svarbiausia gera nuotaika, nuoširdumas, sąžiningumas it t.t. ir visa tai tik pritraukia geras emocijas, o visuotinis traukos dėsnis vis dėlto veikia
Dėl mėgstamo ar nemėstamo ir gerai apmokamo čia jau kaip kam, na negali žmogus dirbti fermoje jei tavo pašaukimas sportiniai avtomobiliai, turi derintis kažko atsisakyti kažką naujo išmokti, reikia užsibrėžti tikslą ir jo siekti, o pinigų gali išsireikalauti už atliktus darbus, svarbu įrodyti, kad tu tai gali,tai sugebi, ir gali padaryti geriau nei kiti.