370 replies to this topic

[Bambizas]

o va sy sestadieni skrendu i barselona uhu

O va kai parskrisi - visas detales primygtinai prašom čia Bo bilietukai kovo mėnesiui irgi paimti, nakvynė rezervuota, daba tik ilgas laukimas...

[Steak'as]

nu va kaip ir gryzau ispudziai superiniai ir daug ku aplankem ir alaus daug gerem ir laikas gaila greit prabego nuo ko pradeti... tai va nepagaleti 12 euru aplankyti pagrindines ir kaip vizitines korteles "sagrada familia" baznycios, tikrai labai ispudingai atrodo net nepapasakosiu nes kiekviena detale vis idomi. Nes architektas Gaudis mego gamta ir kiekviena detale susijusi su gamta pvz: kolonas tai yra pasvire medziai, papuosimai is geliu ar gyvunu nu reik pamatyti visa diena skirti ir pasistengti nuo anksti ryto kokiu 8h aplankyti moserat vienuolyna (kas man labiausiai patiko) kaina 23eurai (ieina bileitas traukiniu is barselonos iki vienolyno apie valanda kelio, pakilimas funikulierium iki joa nes jis kalnuose, taip pat funikulieriuom dar auksciau iki Sv Jono koplycia) tikrai verta pasivaiksciojimui kas nekainuoja aplankyti guelio parka labai grazu taip pat gaudio architekturos ideta papuosimai padaryti is mazu plyteliu gabaliuku taip pat vertetu pakilti i Tibidabo kalna kuriame stovi baznycia (4 eurai kaina) po paludymi pasivaikscioti

[Bambizas]

tai va nepagaleti 12 euru aplankyti pagrindines ir kaip vizitines korteles "sagrada familia" baznycios

A tai pastolius iš vidaus jau išnešė?

[Steak'as]

joa vidui pastoliu nebuvo kiek girdejau tas architektas zuvo sagrada familia aiksteleje pervaziavo sunkvezimis taip pasakojo man. kaip ir todel toji statyba taip ilgai tesiasi

[Kulinaras]

kiek girdejau tas architektas zuvo sagrada familia aiksteleje pervaziavo sunkvezimis taip pasakojo man. kaip ir todel toji statyba taip ilgai tesiasi

Na jei kalba eina apie Antoni Gaudi, tai jis zuvo po tramvajaus ratais Tibidano kalno papedeje (taip, salia pat Sagrada Familia).
O del laiko pabaigti, tai kazin ar ir pats Gaudis but spejas iki gyv. pabaigos padaryti tai, ka buvo sumastes, nes buvo 74 metu.
Aplamai su jo mirtimi ten idomiai gavosi. Na bet cia nesiplesiu, pasidomesit jei idomu
Va dar si ta radau is paskutiniu naujienu

Edited by Kulinaras, 2010 November 24 - 08:50.

[Steak'as]

"1930-aisiais po nelaimės dirbtuvėje dingo originalūs katedros brėžiniai, tad ją užbaigti ėmėsi kiti architektai." tai va gal del to ir pristojo statybos bet kad jis pats tai tikrai neuzbaigtu. na bet vistiek sedevras nu ka kiti planai aplankyti slovakija arba austrija bet butu neblogai prasukti pro venecija aisku toliau gaunasi:) bet si karta jau planai su pezuku lekti

[Prokuror]

nu ka kiti planai aplankyti slovakija arba austrija bet butu neblogai prasukti pro venecija aisku toliau gaunasi:)

Ems... Tam norėtum skirti mėnesį ar du? Jei ne, stipriai ribok planus, nebent esi pliusiukų grafose ar kryžiukų žemėlapyje medžiotojas. Šią vasarą beveik dvi savaites praleidome Austrijos Tirolyje, bazė pastovi, kasdien nuo ryto iki tamsos ant ratų ir ant kojų nuodugniai įsisavinome du Alpių slėnius beigi du objektus (sidabro kasyklos beigi Swarowski bazė/muziejus) kiek toliau apie Insbruką... Nors Austrijoje anaiptol ne pirmą kartą. Buvo pradinių minčių aplankyt Veneciją (irgi ne pirmą kartą), ale poros savaičių pasirodė per maža įvertinant objektus 50 km spinduliu. Užtat jau galiu sakyt, kad jau pagaliau turiu lengvą ir gana mėgėjišką supračių apie Tirolį ;)

Edited by Prokuror, 2010 December 01 - 21:39.

[Steak'as]

ech blyn tiek laiko negalesiu skirti tikrai mustet reiks apsiriboti tik vienu miestu. bent jau kazka gero pamatyti o ne padrikai begioti

[AllFOLK]

Gal kas žinote kokia šiai dienai dyzelio kaina Slovakijoje? Tiksliau svarstoma piltis Lenkijoj ar Slovakijoj, ką patartumėt šiandienos kainomis? P.S. prie to paties domina ir dyzelio kaina Rumunijoj...

[minde1979]

Ems... Tam norėtum skirti mėnesį ar du? Jei ne, stipriai ribok planus, nebent esi pliusiukų grafose ar kryžiukų žemėlapyje medžiotojas. Šią vasarą beveik dvi savaites praleidome Austrijos Tirolyje, bazė pastovi, kasdien nuo ryto iki tamsos ant ratų ir ant kojų nuodugniai įsisavinome du Alpių slėnius beigi du objektus (sidabro kasyklos beigi Swarowski bazė/muziejus) kiek toliau apie Insbruką... Nors Austrijoje anaiptol ne pirmą kartą. Buvo pradinių minčių aplankyt Veneciją (irgi ne pirmą kartą), ale poros savaičių pasirodė per maža įvertinant objektus 50 km spinduliu. Užtat jau galiu sakyt, kad jau pagaliau turiu lengvą ir gana mėgėjišką supračių apie Tirolį ;)

pragyvenau SUD-TYROLYJE ITALIJOJE keturis menesius.kiek esu keliaves po europa,niekur kitur nenoreciau gyvent.nu ziauriai patiko ALPES,klimatas,maistas........

[Bambizas]

pragyvenau SUD-TYROLYJE ITALIJOJE keturis menesius

Čia tipo kaip turistas tiek laiko, ar dirbai kažką...

[dARINSKAS]

Gal kas žinote kokia šiai dienai dyzelio kaina Slovakijoje? Tiksliau svarstoma piltis Lenkijoj ar Slovakijoj, ką patartumėt šiandienos kainomis?

P.S. prie to paties domina ir dyzelio kaina Rumunijoj...

http://www.degalukai...kainos-europoje

nepatingek pagooglint. kainos gal ir ne itin tikslios, bet orientuotis galima

[Cr]

Vokietijoj benzas 1,5 Eu, o dyzelis 1,43 Eu uz litra bent sia savaite buvo. Cia rytinej dalyje.

[Neburtininkas]

dujas pas wokieciu 0.83 eur. Brangiausia kaina kokia esu pyles

[minde1979]

Čia tipo kaip turistas tiek laiko, ar dirbai kažką...

vaziavau dirbt,bet nepavyko isidarbint.kadangi buvo galimybe,tai pasilikau siaip pagyvent.

[Cr]

o kokia LPG kaina pas brolius latvius?

[vakaris]

sveiki, balandzio 16-24 yra planas nusibelst i Austrija , konkreciai dar nesugalvota kur , ir yra ideja rast 2 zmones "pasirasancius" ant tokios avantiuros, t.y pakeliaut kartu.

[Neburtininkas]

as situo laiku zadejau nulekti iki Italijos i wenecija ir pan. Bet gaila,kad turbut nepawyks

[Kulinaras]

Sveiki, skrendu po geru keleto savaiciu i Alicante 11 dienu. Apartamentus issinuomavau Benidorm mieste. Turesiu auto visa keliones laika. Gal kas ka pamatyt galite pasiulyti, nes kaip tik deliojuos taskus i GPS. Pats pasiziurejau, tai kazi ten ko aplinkui ir nelabai yra. Siaip planuoju palekti iki Lorca (drebejimo epicentras), uzlipti i Puig Campana , o siaip kazkaip nelabai ka ir atrandu daugiau.

Edited by Kulinaras, 2011 May 16 - 08:40.

[mexx99]

Sveiki.

Su zmona liepos pirmoj pusej planuojame automobiliu keliauti i Kroatija ir po ja.
Susidariau sioki toki preliminaru keliones marsruta ir noreciau, kad Jus si marsruta siek tiek pakomentuotumet, galbut pasiulytumet kazka konkretaus aplankyti ir pan.
Ivairiausi Jusu pasiulymai ir patarimai (kur apsistoti, ka pamatyti, kur nevaziuoti ir pan.) tokioj kelionej, manau, tikrai pravers. Galbut patarsite kokius daiktus (irankius) reikia butinai paimt i tokia kelione. Pacioj Kroatijoj galvoju apsistoti pas zmones arba kempinguose, kad nekainuotu baisiu pinigu. Jeigu kas keliavote pernai, uzpernai, o gal ir siemet - pakomentuokite prasau pragyvenimo, degalu, maisto kainas. Aciu

Taigi mano marsrutas (dar karta noriu pasakyti, kad jis prelimenarus).

Pirma diena Vilnius – Krokuva (apie 760 km., 11–12  valandų kelyje). Trumpa pažintis su miestu. Nakvynė viešbutyje.

Antra diena Krokuva – Budapeštas (apie 400 km. - 6 val.). Pažintis su miestu, nakvynė.

Trečia diena Anksti ryte išvykstam iš viešbučio link Balatono ežero (apie 100 km. nuo Budapešto). Trumpos maudynės Balatone ir važiuojam toliau link Plitvicų ežerų (dar apie 400 km. Viso nuo Budapešto iki Plitvicų apie 5 val.). Pasivaikščiojimas po Plitvicų nacionalinį parka (apie 4-6 val.). Nakvynės paieškos Plitvicų apylinkėse arba:
1) vykimas link Zadaro – dar apie 130 km. ir 2 val.
2) vykimas link Senj – 100 km. 1,5 val.
(Čia pasirinktas variantas, kuomet liekam šalia Plitvicų NP).

Ketvirta diena Nuo Plitvicų NP link Zadaro miesto (135 km., 2 val.). Pasivaikščiojimas po Zadarą – aplankom senamiestį, grojančius jūros vargonus. Toliau, po pietų, vykstame į Trogir miestelį (apie 130 km., 2 val.). Trogir miestelyje nakvynės paieškos (planuojama, kad čia praleisime 2 dienas).

Penkta diena Trogiras - poilsis prie jūros.

Šešta diena Arba liekam toliau Trogire poilsiaujant – aplankant kažkokias apylinkes, arba važiuojam toliau.
Čia pasirenkamas variantas važiuoti link Duce arba Omis (apie 50 km. į Pietus).
Važiuojant link Duce galima aplankyti Splito miestą (200 000 gyventojų (gal nereikia?)).
Duce ar Omis mieste poilsis, nakvynė.

Septinta diena Poilsis Duce arba Omis.

Aštunta diena Išvykstam į Dubrovniką (keliantis keltu – apie 220 km ir 3,5 val. (yra galimybė važiuoti per Bosniją Hercogoviną – trumpesnis ir tiesesnis kelias). Pažintis su dieniniu ir naktiniu Dubrovniku. Nakvyne kažkur Dubrovniko apylinkėse.

Devinta diena Anksti ryte išvykstam iš Dubrovniko. Vykstame į Senj miestą (500 km. 7 val.) – pažintis su miestu, nakvynė. (Arba iš Dubrovniko važiuojam į Paklenicos NP (Starigrad) (400 km., 5 val.) – popiete šiame NP, nakvynė irgi čia).

Dešimta diena Senj (arba Starigrad) – Rijeka (70 km., 1 val.). Rijekoje praleidžiam 3-4 valandas. Iš Rijekos judam link Graco (Austrija) – 300 km., 3,5 val. Laikas Grace, nakvynė kažkur Grace arba kokiam motelyje pakeliui i Viena.

Vienuolikta diena  Gracas – Viena (200 km., 2 val.). Laikas Vienoje (~4 val.). Važiuojam į Brno (Čekija) – 150 km., 2 val. Kelios valandos šiame mieste, nakvynė Brno arba jo apylinkėse.

Dvylikta diena Brno – Vilnius (~1000 km., 13 val.). Su trumpais sustojimais važiuojame namo.

o tai kur keliones ispudziai?

Kaip ten sakoma? - geriau vėliau nei niekada...

Ilgai buvo kauptasi šiam pasipasakojimui apie vienos gražiausių kelionių įspūdžius.
Nuo ko gi viskas prasidėjo? Kažkada seniai, prieš porą/trejetą metų mano brangioji lyg tarp kitko užsiminė, jog norėtų pakeliauti po Kroatiją. Tąsyk šis noras/pasakymas/pamastymas taip ir liko žodžiais. Visgi, praėjus šiek tiek laiko, atrodo, taip seniai ištartiems žodžiams atėjo laikas virsti realybe.

Taigi – apie kelionę.

Pirma dienaPajudėjome ankstyvą (4:30) liepos 7 d. rytą. Vilniuje gan stipriai lijo, todėl prastas oras nedžiugino. O ir keltis 4 val. ryto, po audringo, ilgojo Mindauginio savaitgalio tikrai nebuvo lengva, įskaitant ir tai, kad vos prieš 12 valandų buvome baigę švęsti švogierkos 30-metį 
Kaip ten bebūtų, 4 val. 30 min. bolidas pajudėjo iš sostinės L. Giros gatvės. Pilna bagažinė daiktų, dar šiek tiek jų ant galinės sėdynės (nors keliaujančiųjų tik du, o ir bagažinė nėra maža, visko joje sutalpinti nepavyko).
Seniai nemačiau tokio tuščio, miegančio Vilniaus.
Lietus, pilnas kuro bakas, pakrautas automobilis, greitis apie 110 km/h liepė borto kompui rodyti 6,3 litrų kuro sunaudojimą kiekvienam 100 km.
Artėjant prie Lazdijų oras giedrėjo, dangus šviesėjo, o įvažiavus į kaimyninę Lenkija lietus jau buvo pamirštas.
Lenkija pralekiam nepastebimai. Keliai pakankamai geri, eismas nepasirodė per daug intensyvus, greitis viršijamas iki 10 km/h (nenoriu konfliktuoti su pareigūnais užsienyje) – tikslas jau čia pat.
Pirmos dienos finišas buvo numatytas Krokuvoje, kurią pasiekėme apie 15 val., prieš tai vienas sustojimas McDonald‘e bei keli stabtelėjimai kažkur „palinkusioje eglutėje“ kojų pramankštinimui. Neskubant, apžiūrėjome šį, mano akimis žiūrint, tikrai gražų Lenkijos miestą. Pavakarieniavę vietinėje kavinėje, nusprendėme, jog pats laikas ieškotis nakvynės ir, kadangi antrą dieną turėjome tranzitu pralėkti Slovakiją, nutarėme apsistoti kokiame nors motelyje (o jų ten tikrai netrūksta).
Ilgai rinktis neteko, apžiūrėjome bent 3 numerius trijuose viešbučiuose ir išsirinkome labiausiai patikusį. Kaina – apie 110 Lt nakčiai.

Antra diena
Rytas gaivus, nė debesėlio (beje per visa kelione neiškrito nė lašo lietaus (net nežinau ar apskritai daug debesų matėm)) – puiki pradžia. Šiandienos tikslas– Budapeštas.
Slovakiją pasiekėme gan greitai. Kadangi jokių stotelių čia nebuvome numatę, navigacijoje buvo nustatytas tiesiausias kelias į Vengrijos sostinę. Slovakija pasitiko savo kalnais. Vietomis norėdavosi stoti kiekviename kilometre, kad padaryti bent po pora kadrų, tačiau ribojimas savęs laike bei kelių eismo taisyklės mažino tokių sustojimų skaičių. Būtent šioje šalyje prisiminiau bei patobulinau savo vairavimo įgūdžius kalnuose – kilimas 25 km į viršų, bei leidimasis tiek pat į apačią stabdant pagrinde varikliu (kartais net 3 pavara nepadėdavo), stengiantis neperkaitinti stabdžių bei neužvirinti stabdžių skysčio, visai patiko 
Nors atrodė, kad iki Budapešto lieka visai nedaug, kelio ženklai, pranašaujantys kelio pabaiga, nieko gera nežadėjo. Ilgai netrukus privažiavome remontuojamą geležinkelio pervažą, per kurią eismas buvo draudžiamas! Teko apsisukti ir važiuoti aplinkkeliu. Tačiau ir čia nesibaigė nemalonumai – sutiktų automobilių vairuotojai mirksėdavo šviesomis bei rodydavo, jog turime apsisukti. Nepaisant perspėjimo ženklų, važiavome toliau, kol atsirėmėme į kamštį. Išlipus aiškintis kas nutiko, kodėl negalima pravažiuoti aplinkkeliu, paaiškėjo, kad priekyje, už kelių (o gal ir keliolikos) kilometrų įvyko didelė avarija – susidūrė keli automobiliai, o visą kelia užtvėrė apvirtusi fūrą – pravažiavimo nėra.
Pasižiūrėjus į žemėlapį linksmą tikrai nepasidarė, nes važiuojant „trečiu aplinkkeliu“ papildomai prisideda apie 200 km, taigi Budapeštą pasieksim ne 14 – 15 val., o geriausiu atveju 6 val. po pietų. Žinoma, į tokią nepavydėtina padėtį buvome pakliuvę ne mes vieni. Matydami kaip du vyrai (vienas fūristas, o kitas – naujojo BMW savininkas) apie kažką diskutuoja žiūrėdami į žemėlapį, priėjome arčiau ir mes. Pasirodo, tas su BMW – italas, dažnai būnantis Lietuvoje. Pamatęs mūsų automobilio valst. numerius labai taisyklingai pasakė „Laba diena“  Vėliau išsiaiškinom, kad fūristas yra vietinis gyventojas ir žino kaip aplenkti kamštį, o italas pasiūlė neatsilikti nuo jo ir nuo tos fūros – patarimais mes, žinoma, pasinaudojome.
Šiek tiek ne pagal planą, Budapeštą pasiekėme apie 16 valandą.
Apie šį miestą daug papasakoti negalėčiau, kadangi per mažai laiko jam skyrėme. Aplankėme Karalių rūmus, nuo didelio kalno pasigrožėjome miesto panorama, iš tolo apžvelgėme Dunojaus pakrantėje stovinčius Parlamento rūmus. Dar šiek tiek pasivaikščioję miesto gatvėmis, nutarėme pavakarieniauti ir dairytis nakvynės.
Budapešte pigios nakvynės nepavykus rasti (visur po 70, 80, 90 eurų), nusprendėme pasielgti kaip Krokuvoj. Išvažiavome į greitkelį, tačiau, pravažiavus keliolika kilometru, nepastebėjome nė vieno motelio. Vėl nusukame nuo greitkelio, navigacijoj nustatom nakvynės paiešką (labai gera navigacijos funkcija) – už 400 metrų randamas artimiausias viešbutis, užeinam – kambarys tinka, tvarkingas, švarus, kaina – 40 eurų, tinka – jamam  Įsikūrėm. Dušas. Taurė nelabai šalto alaus ir visa naktis saldaus miego.

Trečia diena
Gerai išsimiegoję, apie 9 val., pajudame iš Vengrijos sostinės garsiojo Balatono ežero link. Prieš kelionę perskaitęs ne viena straipsnį, pasiūlau šį „ežeriuką“ apžiūrėti iš šiaurinės pusės – prieštaravimų negirdžiu  100 km ir mes jau vietoj. Balatonas mus pasitinka šiluma, vos juntamu vėjeliu, puikiai sutvarkytais paplūdimiais, kurie beje yra mokami (sumokėjom gal apie 5 eur.). Tiesa pasakius, buvau susidaręs žymiai prastesnę nuomonę apie šį ežerą, tačiau likau maloniai nustebintas – vanduo neturi jokio nemalonaus kvapo, dugnas tikrai nedumblėtas. Galbūt pietinėje pakrantėje yra kitaip? Paplūdimys – tvarkingai nušienauta žolytė. Smagu būtų praleisti čia kad ir visą dieną, tačiau tiek laiko mes neturime. Pasilepinę Vengrijos saule porą ar trejetą valandų, judame toliau.
Valandėlei užsukame į pakeliui esančia pilį (matėsi ji iš labai toli). Tiesa sakant, neįsivaizduoju kaip ji buvo pastatyta ant tokio statumo kalno. Vaizdas pasakiškas.
Toliau ir vėl autostrada, vedanti mus į saulėtąją Kroatiją.
Pavakare pasiekiam Plitivicų nacionalinį parką. Sekančia dieną planuojame pusdienį praleisti būtent jame, o dabar reikia susirasti kur pernakvoti.
Žinodamas, kad Kroatijoj apartamentų nuoma yra populiaresnė nei Palangoj, manau, kad problemų čia neturėtų būti. Ir iš tiesų – nuorodų, skelbimų, lentelių apie nuomojamus butus, apartamentus ar namus čia netrūksta. Apžiūrėjus kelis iš jų, nusprendžiam, kad savo „liukso“ dar neradom. Užsukam apžiūrėti dar vieno. Šeimininkas pasiteirauja kiek laiko būsim, mes paaiškinam, kad rytoj važiuojam į Plitvičų NP, o tada traukiame prie jūros, taigi nakvosime vieną naktį. Jam tinka. Nakvynė kainuos 28 eurus, tik reikalas tas, jog apartamentai skirti bent 10 žmonių. Kaina lieka ta pati, o mes dviese okupuojam 4 miegamųjų, didelės svetainės butą, kuriame taip pat yra sūkurinė vonia, video bei audio aparatūra ir kiti privalumai – ir visa tai tik už 28 eurus  Šeimininkui, aišku, duodam 30, nes apartamentai verti žymiai daugiau. Šiltą ir ramų vakarą, su pilna lėkšte įvairių skanėstų leidžiame lauko pavėsinėje, tačiau neilgai, nes tik pradėjus temti, pasirodo įvairūs mašalai, todėl einame padrybsoti prieš TV. Reikia išsiilsėti, nes rytoj laukia Plitvicų NP.

Ketvirta diena
Apie Plitvicų NP internetas pilnas įvairiausios informacijos, todėl perskaityti patarimai išties padėjo.
Apie Plitvicų nepakartojamą grožį nerašysiu, nes jį tiesiog reikia pamatyti. Verčiau parašysiu kelis sakinius, kurie, galbūt, padės ateityje keliausiantiems.
8 val. ryto mes buvome prie vieno iš dviejų esančių įėjimų į NP. Buvome nutarę, jog pažintį su šiuo, kaip vėliau supratome, stebuklingu gamtos kampeliu, pradėsime nuo antro įėjimo. Neapsirikome, kadangi iš pradžių pakilome į, tikriausiai, aukščiausią NP tašką, todėl vėliau beliko tik palengva leistis į apačią.
Automobilį palikome nemokamoje stovėjimo aikštelėje netoliese viešbučio, kitoje įėjimo į NP kelio pusėje. Tačiau nereiktų tikėtis, jog nemokamai automobilį galima palikti bet kuriuo metu. Vėliau, (po 8 ryto) šioje aikštelėje pasirodo viešbučio darbuotojas, kuris tiesiog neleidžia čia statyti automobilio. Kiek kainuoja mokamas parkingas nežinau, tačiau tikrai nemanau, jog pusdieniui užteks 5 ar 10 litų. Tiesa, įėjimas į šį NP kainuoja apie 60 Lt vienam suaugusiam.
Parke yra siūlomi keli pažinties maršrutai, trumpiausias berods 2 valandų, ilgiausias – 2 dienų. Mes pasirinkome viena iš ilgesnių – 6 valandų, atrodo. Manau, tikrai nepasirikome, kadangi pamatėme bemaž viską ką galimą buvo pamatyti gražiausio. Žinoma, kiekvienas turėtų rinktis pagal savo galimybes, pagal turimą laisvą laiką ir pan.
Visiems be išskirties pažintį rekomenduočiau su šiuo gamtos stebuklu siūlyčiau pradėti kuo anksčiau ryte, t.y. 8-9 val. – būtent tada, kai jis atsidaro, kadangi ryte dar galima vaikštinėti laisvai, nesistumdant, neskubant, padarant daug įspūdingų kadru ir niekas iš pašaliniu tuose kadruose nesivaidena. Apie 11 – 12 val. žmonių srautai labai padidėja, todėl ant siaurų tiltelių, takelių tenka ir pasistumdyti... Pikas prasideda gal kokia 13 val.
Pasirinksiantiems kiek ilgesnį maršrutą, siūlyčiau į kuprinę įsimesti šiokių tokių užkandžių, geriamo vandens. Ne tik todėl, kad papietauti čia yra brangiau nei įprastai Kroatijoj, bet ir todėl, kad parke labai daug suoliukų, ant kurių ir šiaip smagu įsitaisyti, kojas atpalaiduoti, o dar kai sumuštinis rankoje, tai visai gerai 
Baigiant apie Plitvicas, visiems keliaujantiems į Kroatiją ir apskritai visiems mėgstantiems keliauti, primygtinai rekomenduočiau čia apsilankyti, kadangi to grožio, kurį čia pamatysite neįmanoma aprašyti.
Ir dar – atvykę į Plitvicas, pasirūpinkite, jog fotoaparate būtų kuo daugiau laisvų kadrų, kadangi su 100 nuotraukų tikrai neatsipirksite.
Apie 2 valandą popiet atsisveikinome su NP ir patraukėme link Zadar miesto. Čia buvome maždaug 16 val. Planas toks – susirandame nakvynę vienai nakčiai, einame pažindintis su miestu, vakarienė, o po jos poilsis. Gaila, bet šiam planui nebuvo lemta išsipildyti. Visų pirma reiktų pasakyti, jog tikimybė rasti apartamentus ar kambarį vienai nakčiai yra lygi nuliui. Visi nuomotojai, siūlė apsistoti bent 5-7 dienoms, dėl vienos nakties nieks nenorėjo eiti į kalbas. Supratę, jog nakvynės rasti nepavyks, nutarėme apsižvalgyti po Zadarą bei pavakarieniauti.
Zadaras – nemažas Kroatijos miestas, todėl turistų čia netrūksta. Pasivaikščiojom po senamiestį, pasiklausėm garsiųjų jūros vargonų, suvalgėm po neeilinio dydžio picą. Kadangi dieną pradėjome ganėtinai anksti ir sukorėme tikrai ne vieną, ir ne du kilometrus, nelabai norėjosi dar kažką veikti, todėl diena čia ir baigėsi. Tiksliau ne čia – ne Zadare, o šiek tiek už jo, pakelės degalinės aikštelėj. Tai buvo vienintelė naktis, kai nakvoti teko automobilyje. Iš pradžių galvojau, kad užmigti nepavyks, nes ir naktį temperatūra nekrito žemiau 25 laipsnių, nesiliaujantis automobilių zujimas, o dar kažkur netoliese esantis oro uostas, su savo kylančiais bei leidžiančiais „aeroplanais“, žadėjo tikrai bemiegę naktį... Visgi dienos nuovargis padarė savo...

Penkta diena.
Ankstyvas rytas pakelės degalinėje šiek tiek už Zadaro. Patogumų automobilyje, žinoma, nedaug, todėl nieko nelaukdami „pasiklojam lovas“ ir traukiam toliau į pietus.
Šios dienos tikslas – susirasti apartamentus kuo arčiau jūros, kur galėtume apsistoti 3 – 4 dienoms.
Kadangi visagalis internetas išties turtingas informacijos apie Kroatiją, jau iš anksto žinojome, jog apsistosime kažkur Omiš ar Duče miesteliuose, arba netoliese.
Apie 10 val. jau buvome Duče. (reiktų pasakyti, kad važiuojant Adrijos jūros pakrante šiek tiek sudėtinga suprasti, kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita – atrodo, jog važiuoji kelis ar keliolika kilometrų besitęsiančiu vienu miesteliu, todėl sudėtinga pastebėti visus jų riboženklius).
Visgi mums pavyko nepravažiuoti geltono kelio ženklo su užrašu „Duče“ (Omiš ar Duče buvo pasirinkti, nes www neblogai atsiliepė apie jų paplūdimius).
Pradėjome dairytis kur galėtume apsistoti. Apartamentų pasiūla bent kelis kartus didesnė nei mūsų Palangoj, Šventojoj ar juo labiau Nidoj. Apžiūrėjome kelis iš siūlomų. Reiktų pasakyti, kad išsinuomoti apartamentus 3-4 naktims nėra jau taip lengva kaip gali pasirodyti, mat daugelis nuomotojų mieliau juos išnuomotų bent savaitei. Nežiūrinti visko, radome porą priimtinų variantų, iš kurių galėjome rinktis.
Pasirinkome nedidelį, vieno kambario butą (tai ir yra taip vadinami apartamentai) su kondicionierium, palydovine TV, per gatvę nuo jūros. Vienos paros kaina – 40 eurų, sumokėjome iš karto už penkias.
Kalbant apie patį Duče miesteli, reiktų pasakyti, kad tai nedidelis, pailgas miestukas, įsikūręs išilgai jūros, kitoje pusėje besiremiantis į kalnus. Nesunku įsivaizduoti, kad vaizdai čia iš tiesų nepakartojami – kalnai, jūra, saulė...
Vidudienį jau gulime paplūdimy, kurie Kroatijoje tikrai labai įvairūs. Mums pasisekė apsistoti prie smėlėto ir gan plataus (apie 40 metrų pločio), kuriame nuo kaitrios saulės galima pasislėpti po čia pat augančiais nedideliais medeliais. Kitur gi paplūdimiai yra vos 5 – 10 metrų pločio, dar kitur paplūdimiai smulkaus žvyro, o nemažai yra ir tokių, kur smėlio nė su žiburių nerasi – tik kumščio dydžio akmenys.
Kadangi mes turėjome smėlio paplūdimį, galėjome nesibaiminti dėl jūros ežių – šie gyviai, nors yra ganėtinai pavojingi, kaip vėliau pastebėjom gyvena tik ten kur yra akmenuotas dugnas. Pas mus jų tiesiog nebuvo. Dugnas toks pats kaip paplūdimys – smėliukas. Vanduo šiltas, skaidrus, tačiau mėgstantys nardyti pamatyti kažko įspūdingo gali nesitikėti, nes dugnas visur vienodas, tik giliau prasideda šiokia tokia augmenija. Esu skaitęs, jog nardytojai mieliau renkasi šiaurinę Adrijos jūros pakrantę.
Ši diena buvo praleista prie jūros.

Šešta diena
Rytas puikus. Po prieš tai praleistos nakties automobilyje, miegas dvigulėje lovoje buvo atgaiva kūnui.
Oras nuostabus – lengvas vėjelis, dvelkiantis nuo jūros, aukštas ir giedras dangus žadėjo puikų poilsį. Žinodamas, jog paplūdimy pavėsį galima rasti tik po ten augančiais nedideliais medeliais, nepatingėjau atsikelti kiek ankstėliau, kad nueičiau į paplūdimį palikti rankšluostį po vienu iš jų. Kol nepamiršau, norėčiau pasakyti, kad smėlis ten nėra toks kvarcinis kaip mūsų pajūry, todėl komfortišką pogulį mums garantavo dvigulis pripučiamas čiužinys.
Esant tokiam puikiam orui, ilgai drybsoti lovoje tikrai nesinori, todėl po pusryčių, apie 10 val., mes jau prie jūros: paliktą rankšluostį po medeliu keičia, jau mano minėtas, pripučiamas čiužinys, nešiojamas šaldytuvas pilnas skanėstų (šalto alaus taip pat (beje kroatiškas alus „Karlovačko“ labai neblogas)), čia pat yra vietinė paplūdimio kavinė jeigu kažko pritrūktum – ko daugiau reikia tikram poilsiui? – Manau, nieko 
Iki pietų mūsų planai aiškūs – nieko neveikimas, popiet taip pat ne ką daugiau sugalvojom
Beje už kelių kilometrų nuo kranto matoma didelė salą, kuri užstoja krantą nuo vėjo, todėl pašokinėti per bangas per visą poilsio laiką neteko...
Vakare nutarėme nueiti pasižvalgyti po miestelio centrą. Buvome nustebinti, kai paėję nuo namų apie 500 metrų pamatėme kelio ženklą su užrašu „Omis“ – taigi įsikūrėme pagal planą – Duce/Omise  taip jau išėjo, jog tas miestelio centras, į kurį ėjome, yra būtent Omišo centras.
Omišas – taip pat mažas miestelis (lyginant su mūsų Duče – šiek tiek didesnis), turintis bažnyčią, nedidelį, bet jaukų senamiestį su daug kavinių, gatvės turgų, kur gali nusipirkti begalę vaisių, daržovių, suvenyrų ir pan., ir seną pilį ant aukšto kalno, kurią aplankyti nutarėme kitą dieną. Vakare šis miestas atrodė labai gyvas – daug turistų, prekeivių gatvėse, pilnos lauko kavinės – nieko nuostabaus, juk futbolo čempionatas pačiame įkarštyje.
Prisipirkę vaisių ir, kaip supratau vėliau, skaniausių pomidorų, grįžome namo.

Septinta diena.
Rytas ir vėlgi prasidėjo taip pat puikiai. Šiandien buvome nutarę iki pietų pagulinėti prie jūros, o vėliau nuvažiuoti į šalia esantį Splitą.
Splitas, jeigu neklystu, antras pagal dydį Kroatijos miestas, turintis apie 200 tūkst. gyventojų. Kažkuo įspūdingu Splitas pasigirti galbūt ir negali, bet man patiko. Patiko krantinėje suformuota pagrindinė pasivaikščiojimo alėja/gatvė su daugybe palmių bei šio miesto senamiestis, kurio kai kurie pastatai, panašu, mena išties labai senus laikus. Bevaikščiodami po Splitą, praleidom visą popietė ir išvykome tik vakarop.

Aštunta diena
Šįryt, dar prieš 8, mus prikelia žadintuvas. Ne todėl, kad reikia užimti vietą paplūdimy... Šiandienos tikslas – tolimiausias kelionės taškas – Dubrovnikas.
Iki šiol maniau, kad jau pakankamai teko vairuoti kalnų serpentinais, tačiau ryte supratau, kad klydau. Anie serpentinai buvo kitokie – platūs ir saugūs, o šis keliukas iki įsiliejimo į tikrąjį vietinės reikšmės kelią buvo įspūdingas. Juo teko pakilti aukštai virš mūsų miestelio. Keliukas vietomis buvo toks siauras, kad sunku butų prasilenkti su kitu lengvuoju automobiliu, ką jau bekalbėti apie kokį sunkvežimį. Visgi man patiko – tie statūs pakilimai, staigūs posūkiai ir iš aukštai atsiveriantys vis gražesni ir tolimesni vaizdai leido mėgautis vairavimu.
Jeigu kas paklaustų, kas labiausiai patiko kelionėje, be abejonės išskirčiau Plitvicų nacionalinį parką ir kelią jūros pakrante iki Dubrovniko. Tie vaizdai, kuriuos teko matyti - užburiantys. Norėjosi stoti kiekviename posūkyje bent keliems kadrams, tačiau jeigu taip būtume elgęsi, tikriausiai tik vėlai vakare būtume pasiekę šios dienos tikslą.
Dar važiuodami į priekį pastebėjome tikrąjį laukinį paplūdimį, todėl nekilo klausimų, kur stosime maudytis grįždami atgal.
Kaip žinia, važiuojant į Dubrovniką, reikia kirsti Bosniją ir Hercegoviną. Kertant šios šalies sieną užtenka turėti pasus.
Vidudienį pasiektas tolimiausias kelionės taškas – apie 2200 km. nuo mūsų sostinės.
Buvau prisiskaitęs, kad šiame mieste egzistuoja nemaža parkingo problema. Aišku, jeigu nori pasistatyti automobilį šalia įėjimo vartų į senąjį miestą, gali kilti šiokių tokių problemų  tačiau mes automobilį palikome bent 2 km nuo minėtos vietos, susimokėjome apie 15 lietuviškų už keturias stovėjimo valandas ir ramiai nupėdinome į senamiestį.
Jau žinojome, kad senąjį miestą su jo namais, kurie visi kaip vienas dengti čerpėmis, rekomenduojama pamatyti iš viršaus, t.y. apeinant supančios gynybinės sienos viršumi. Patraukėme tiesiai bilietų kasos link (bilietas žmogui apie 40 Lt). Galiu pasakyti, kad tų pinigų tikrai nereiktų gailėti, nes Dubrovnikas, stebint jį iš aukštai, paliko didesnį įspūdį, nei vaikštant gatvelėmis apačioje. Čia atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą, į netoliese esančią salą, gerai atrodo ir jau minėti čerpiniai stogai, ir tas pietietiškas gyvenimas, verdantis ten, žemai apačioje.
Reiktų paminėti, kad ši diena, buvo viena karščiausių per visą kelione – 36-380C, todėl apeiti visą senamiestį gynybine siena, kur pavėsio rasti beveik neįmanoma, yra savotiškas iššūkis. Gaila buvo žiūrėti į tuos mažus, išvargusius vaikus, kuriuos tėvai tempė paskui save. Todėl prieš pirkdami bilietą, pagalvokite ar tikrai norite/galite apeiti tuos 2 „aukštus/gynybinius“ kilometrus! O nusprendę tai padaryti, įsimeskite į kuprinę pora nedidelių buteliukų vandens (beje jo čia galima pasipildyti apačioje, prie įėjimo vartų esančiame (pavadinkime) šaltinyje.
Na ką – senamiestį apėjom, fotoaparatas savo atidirbo, galime leistis.
Nusileidus mus pasitinka daugybę kavinių, restoranų, suvenyrų parduotuvių ir begalė turistų. Kainos čia kaip pastebėjome žymiai aukštesnės – pvz. už bokalą to paties Karlovačko gali tekti pakloti ir 20 ar 25 lietuviškus pinigus, maisto kainos atitinkamos.
Dar valandėlė senamiesčio gatvelėmis ir nutariame po truputi baigti pasivaikščiojimus, juolab, kad ir laikrodžio rodyklės rodo apie 4 val. popiet.
Pamažu traukiame automobilio link. Pamažu, nes nuovargis jau jaučiamas. Tuo tarpu fotoaparatas niekada nepavargsta ir vis pyškina paskutiniuosius šio miesto vaizdus...
Pagaliau sėdame į savo bolidą. Skubu jungti kondicionierių, nes karštis alinantis, nežiūrint to, kad vakarėja.
Pravažiuojame Dubrovniko ribą žymintį ženklą. Dabar – į laukinį paplūdimį. Pavyko gerai įsiminti tą vietą, todėl nekylą problemų jį surasti.
Paplūdimys visai kitoks nei Duče – ne tik kad nė vieno žmogaus aplinkui, čia taip pat visiškai nėra smėlio, tik kumščio dydžio akmenys. Maudymosi batų neturiu, todėl imu lastus, maskę ir pradedu tikrinti dugną. Vos keli metrai nuo kranto pasirodo pirmieji, taip ilgai laukti, jūros ežiai. Žmoną perspėju, todėl ji lengvai pabraidžioja su crocsais, atsisakydama didesnių maudynių. Aš gi apie pusvalandį plaukioju, grožėdamasis šiais įdomiais gyviais. Vandeny jie atrodo tikrai įspūdingai. Porą ežių net pavykstą iškrapštyti, tačiau galiu pasakyti, kad jų tikrai neverta imti su savimi kaip trofėjaus.
Fotikas nerimsta – reikalauja darbo – juk laukinis, tuščias paplūdimys, beveik čia pat saulėlydis – romantika 
Kaip bebūtų čia gera, nakvoti ant akmenų nelabai norėčiau, todėl renkamės daiktus...
Kelias namo ir vėl vingiuoja serpentinais. Trumpam navigacija išveda mus į greitkelį, tačiau, stebėdamas kuro lygio rodyklę, borto kompo parodymus, bei žinodamas kiek kilometrų liko iki Dučės, nedrįstu važiuoti daugiau nei 100km/h. Likus maždaug 50 km iki namų, užsidega kuro lemputė skydelyje, perspėdama apie minimalų dyzelio kiekį bake. Kadangi grįžtame tuo pačiu keliu, žinau, jog degalinės nebus iki pat namų. Ką gi – jungiamas super taupymo režimas – nesinori po vidurnakčio sustoti nepažįstamų kalnų apsupty.
Namus pavyksta pasiekti savo eiga – viskas ok.
Jau po vidurnakčio... Griūname į lovą...

Devinta diena
Lyginant su vakar, šiandien turėjome labai ramų laiką. Saulė, jūrą – poilsis....
Tenka pripažinti, jog atostogos eina į pabaigą. Paskutinė diena Duče. Rytoj kraunamės daiktus ir atsisveikiname su šiuo nuostabiu miesteliu. Lauks ilgas kelias namo, su keliomis trumpomis stotelėmis. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Visą dieną praleidę gulinėdami paplūdimy, vakarop išeiname paskutinį kartą pasivaikščioti po Omišo senamiesti. Dar turime aplankyti tą senąją miesto pilį, apie kurią minėjau anksčiau.
Pilis labai gerai matoma iš visų pusių, ji yra ant aukšto kalno. Tačiau pradėjus ieškoti kelio link jos, kiek paslampinėjame senamiesčio siauromis gatvelėmis, kur net minicooperis užstrigtų  visgi randame įėjimą – kaina apie 20 Lt. Kopiame aukštyn, grožėdamiesi vis plačiau atisiverčiais vaizdais į jūrą, apačioje liekančiu senamiesčiu, bei vis arčiau atrodančiomis kalnų viršūnėmis. Smagiausia buvo kai pamatėme laiptus į patį pilies viršų – tai buvo ne laiptai, o paprasčiausios gaisrininkų kopėčios, kuriomis reikėjo lipti paeiliui. Asmeniškai man, tos kopėčios jokių nepatogumų nekėlė, tačiau moteriškos giminės atstovės, tą dieną pasirinkusios sijonus ar sukneles, gerokai susimastydavo – lipti ar likti 
Nuo pat viršaus vaizdas buvo pasakiškas – tolumoje jūra, priešingoje pusėje kalnai, o apačioje vos įžiūrimi žmonės. Tiesa, dar aukščiau – vieno iš greta esančių kalnų viršūnėje matėme kitą pilį. Tas kalnas buvo toks aukštas, kad pilis vos vos matėsi. Net neįsivaizduoju iš kurios pusės reikia važiuot, kad ten pakliūti. Visgi pažadėjau, kad sekantį kartą būtinai aplankysim ją.
Diena baigėsi vienoje apačioje esančių kavinių su kažkokiu maistų ir ne šiaip sau kažkokiu, o jau pamėgtu – Karlovačko alaus bokalu 

Dešimta diena
Rytas pakankamai ankstyvas. Kraunamės daiktus, tvarkingai viską dėlioju į bagažinę, kuri nors ir atrodo didelė, bet su tokiu daiktų kiekiu net ir į ją sunku susitalpinti 
Apie 9 val. atsisveikiname su šeimininkais, nueiname dar sykį prie jūros, o grįžę navigacijoje nustatome Rijekos miestą.
Dar net neišvažiavę iš Duče, užsukame į autoplovyklą, nusprendę pamaloninti mūsų Peugeot‘ą, pravažiavusį šioje kelionėje jau ne vieną tūkstantį kilometrų – gaivus dušas jam tikrai ne prošal.
Iki Rijekos šiek tiek virš 400 km. Galimi du važiavimo maršrutai – greitkelis arba kelias pajūriu. Žinoma, pajūris Kroatijoje yra pasakiškas, tačiau laiko atžvilgiu važiuoti serpentinais yra labai ilga. Pasirenkam tarpinį variantą – iki Senj miestelio važiuojam greitkeliu, o tada – likusius maždaug 80 km vingiuojam vietinės reikšmės keliais (kaip sužinosiu vėliau, brangiai man tas vingiavimas kainuos).
Iki Senj viskas ok – kelias puikus (tarp kitko, greitkeliai yra labai geri Kroatijoj. Ko nepasakyčiau apie vietinės reikšmės kelius (aišku, ne visus)), greitis apie 150 km/h (vokiečiai žinoma, lenkia kaip stovintį), todėl ilgai netrukus tenka nusukti nuo autostrados.
Prasideda kiek linksmesnis važiavimas – posūkis, dar vienas, trečias, 200 metru tiesioji, vėl posūkis ir t.t. ir pan. Viskas gerai – man patinka taip vingiuoti, o ir mašinų nėra, todėl pats nusprendžiu kokiu greičiu važiuoti, bet ilgai netrukus prisiveju trijų automobilių koloną, priekyje kurios – namelis ant ratų, „bezdantis“ 40 km/h greičiu. Navigacija rodo, jog ilgos tiesiosios, kur eismas neatskirtas ištisine linija, dar ilgai galiu nesitikėti. Nors užsienyje stengiuosi nepažeisti eismo taisyklių, toks vilkimasis iš paskos erzina, todėl, ištaikius proga, lenkiu vieną „kliūtį“, tada antrą, tada namelį ant ratų, tada mane lenkia dėdė policininkas motociklistas, kuris liepia stoti šalikelėje. Pažeidimas aiškus – kirtau ištisinę. Bauda nejuokinga – 500 Lt, visgi susideram iki 250 Lt. Gaunu protokolo kopija ir toliau važiuoju pagal visas žinomas ir nežinomas taisykles iki pat Rijekos.
Rijeka – didelis uostamiestis, todėl prasukę pro centrą garbės ratą, nutariame, jog neturim reikalo čia ilgiau stabtelėti.
Tolesnė stotelė (su nakvyne) – Opatija. Nuo Rijekos maždaug 15 km. Opatija – ganėtinai garsus šiaurės Kroatijos kurortas, kuris yra visai kitoks nei anksčiau matyti šios šalies miestai: čia daug viešbučių, kitokia jūra, betoniniai paplūdimiai. Atvykę šiek tiek po pietų iš karto pradedame dairytis nakvynės. Kadangi čia būsime tik vieną naktį, iš ankstesnės patirties suprantame, jog nakvynės paieškos bus nelengvos. Neapsirinkame. Du kartus apsukus aplink visą miestą nakvynės taip ir nerandame. Visgi nenorime iš čia kažkur važiuoti – miestelis išties gražus, todėl ieškome toliau. Važiuojame į turistų infocentrą, kurio darbuotojas, apskambinęs kelis nuomotojus, pasiūlo mums vykti pas moteriškaitę, kuri telefonu sutiko priimti mus iki rytdienos. Už šiek tiek didesnę kainą nei Dučėje, gausime atskirą kambarį, kaip vėliau suprasime, nestandartiniame bute.
Navigacija mus „pakelia“ į kalną. Čia sutinkame senutę (na apie 70 jai sakyčiau), kuri nė žodžio angliškai, šiek tiek vokiškai, truputį rusiškai ir laisvai kroatiškai  Einame į pokario metų statybos, keturių aukštų daugiabutį (mes gyvensime trečiame aukšte). Ko tikėtis?... Laiptinė labai tvarkinga... Užeiname į butą, einame į „mūsų“ kambarį. Nežinau kaip apibūdinti tą pirmą įspūdį, bet man patiko, netgi labai. Didelė didelė, aukšta aukšta, su daug pagalvių lovą (super), kavos staliukas, spinta, senobinis veidrodis, TV, bet ne visa tai svarbiausia. Labiausiai man patiko langinės ir vaizdas, jas atvėrus. Langinės tokios medinės, lyg dideles žaliuzės. Uždarytos, kad kambarys neprikaistų... Reginys pro langą pasakiškas – juk namas yra ant kalno, o vaizdas atsiveria į jūrą... O tos senos langinės, o tie čerpiniai stogai apačioje... Ech... Kaip iš filmo kokio...
Beeidami į paplūdimį sutinkam kątik atvykusį Novaturo autobusą iš Lietuvos (pirma mintis – draugas iš Novaturo staigmena padarė )
Aišku, mano iniciatyva pakeliui dar užsukom į parduotuvę, nes labai jau norėjau šalto Karlovačko atsigaivint 
Paplūdimys, kaip minėjau – betonkė. Daug gultų, nusileidimas į jūrą laipteliais, nemažai jūros ežių (kadangi jie giliai, o dugno nelieti, jie nebaisūs). Nieko nesiaiškindami prigulėm ant gultų, kol nežinojom, kad jie mokami (ir kiek prisimenu ne tiek jau mažai)  Didžiausias minusas – dušų nebuvimas/neveikimas paplūdimyje.
Vakare šiek tiek pasivaikščiojom po patį miestelį, kažkokiam parke dar buvom ir finišavom restorane ant jūros kranto su vaizdu į Rijekos miesto žiburius – toks vaizdas maistą darė dvigubai skanesniu!
Pati Opatija man kažkuo priminė gal Palangą, gal Nicą ir dar velniai žino ką. Palangą tikriausiai dėl turistų gausos, o Nicą dėl savotiškos architektūros (žinoma, Nica nepalyginamai gražesnė).

Vienuolikta diena
Ankstyvas rytas. Smagiausia buvo atidaryti, jau kelis kartus minėtas, medines langines... Po nakties jaučiamas šiek tiek gaivesnis oras kieme...
Šeimininkė, išgirdusi, jog mes jau nemiegam, paruošė pusryčius ir, nedrąsiai pasibeldusi, atnešė juos beveik į lovą (all inclusive ). Kol mano antroji pusė duše, geriu arbatą, valgau kažkokį sausainį ir grožiuosi vaizdu pro langą.
Dušas, pusryčiai, atsisveikinimas su senute ir jau sėdame į mašiną. Šiandienos tikslas – Viena, iki kurios apie 500 km. Austrijos sostinę planuojame pasiekti apie vidudienį.
Tik atsisveikinus su Kroatija, kraštovaizdis kaip mat pasikeičia – nors reljefas lieka panašus, visur labai daug žalumos, kai kur net tamsu nuo aukštų medžių šešėlių – atrodo, kad Kroatija liko kažkur toli toli, nors kątik išvažiavome.
Vienos centrą pasiekiam šiek tiek po pietų. Navigacija atveda tiksliai, belieka tik rasti parkingą ir išsiaiškinti mokėjimo už stovėjimą ypatumus (čia mums pasisiūlo padėti paslaugi vienietė – mergina iš Vienos (teisingai pasakiau? )). Kadangi neturime per daug laiko, kad pamatytume visus šio miesto lankomus objektus, o ir karštis, siekiantis +380C pavėsyje, nenuteikia ilgoms promenadoms, nutariame pasinaudoti paprasčiausiu pažintiniu būdu – busturu.
Ausinėse skambanti Bethoveno, Mocarto ar Štrauso muzika bei lėtai besikeičiantys vaizdai, važiuojant turistų autobusų, tiesiog perkelia mus į 18 – 19 amžių. Poros valandų pasivažinėjimas su nedideliais stabtelėjimais prabėga nepastebimai. Visgi labai gerai, kad pasirinkome būtent šį susipažinimo su Viena būdą, nes, nors ir trumpai, bet pamatėme daugumą svarbiausių lankomų vietų.
Išlipę iš autobuso nupėdinome prasieiti pagrindine (bent jau mes taip nusprendėme matydami turistų srautus) miesto gatve. Kadangi laikas bėgo nenumaldomai greitai, užsukome pavakarieniauti. Jau neprisimenu kokius patiekalus išsirinkome, bet pasirodė iš ties labai skanu, daug ir ganėtinai nebrangu kaip Austrijos sostinės centre.
Nors pažintis su šiuo miestu truko vos gerą pusdienį, galiu tvirtai pasakyti, kad dar sykį tikrai čia apsilankysime ir skirsim jam šiek tiek daugiau laiko! Dabar gi, kad ir kaip bebūtų gaila, laikas judėti toliau – į šiaurę – link Čekijos, Brno.
Planas buvo toks – važiuojam į Čekiją, kažkur artėjant Brno pradedame dairytis nakvynės, sekančią dieną užsukame į Brno ir, šiek tiek, paklaidžioję jo gatvėmis bei užsipirkę pigaus čekiško alaus, navigacijoje nustatome Vilniaus kryptį.
Tačiau tai buvo tik planas, kuriam nelemta buvo išsipildyti...
Iš Vienos išvažiavome jau vakarėjant, saulė buvo ganėtinai žemai... Iki Brno šiek tiek daugiau nei 100 km. – vieni juokai. Palikę už nugaros Austrijos sostinę, susižvalgėme ...ir... be žodžių vienas kitą supratome – važiuojam tiesiai namo – be jokių nakvynių ir pasivaikščiojimų Brno! Visgi navigacijoje šis miestas liko kaip tikslas, kadangi praleisti progos nusipirkti tauraus gėrimo tiesiog negalėjau 
Nuotaika buvo superinė. Žinojimas, kad daugiau niekur nereiks stoti, ieškoti nakvynės ir pan. lyg dvigubai pridėjo jėgų.
Atvykome į Brno jau temstant – ėmėme dairytis prekybcentrių. Vienas, antras, trečias – visi dirbo iki 22 val. o dabar jau 22:30. Darosi nejuokinga. Viltis rastis dirbančią parduotuvę dar nemiršta. Kelis ratus prasukus, mums pasiseka – visai nemažas prekybcentris pasitinka mus atviromis durimis (aišku jos irgi užsivers ne už ilgo, bet mes viską spėsim). Vežimėlis pakraunamas iki viršaus visokių gerybių – sumokame juokingą sumą už tokį kiekį gėrimų, įvairių užkandžių laukiamai kelionei, energetinių gėrimų, dar šiokių tokių lauktuvių (primetame, kad mūsų maximoj reikėtų pakloti trigubai tiek)... Viską pakrauname į bagazinę. Kas netelpa ten, telpa ant galinės sėdynės (nors čia irgi jau ankštoka). Ok – važiuojam. Važiuojam namo!

Dvylikta (naktis) diena
Nuovargio jokio. Miegas? Koks dar miegas, kai žinau kur važiuojam  Taigi tie likę 1000 km. atrodė vieni juokai.
Artėjant prie Čekijos – Lenkijos sienos, kažkur netoli Ostravos, navigacija supjauna grybą – nuveda mus nuo pagrindinio kelio ir apie 50 km. tenka važiuoti vietiniu, ne itin geros būklės, keliu. Šiaip ne taip mes jau Lenkijoje (kažkur Rybnik apylinkėse). Keliai lyg geri, naktis ganėtinai šviesi, oras geras, todėl dviejų juostų (viena kryptimi) kelyje drąsiai galima važiuoti 110 km/h. Švintant priartėjame Varšuvą. Matau, jog pagal kompo parodymus galiu dar nuvažiuoti apie 100 km. – suku į degaline (Shell). Nežinau, kokio aš čia reaktyvinio dyzelio prisipyliau, bet tas degus skystis tikrai dadėjo bent 10 AG – Varšuvos aplinkėliais kaip ant sparnų (aišku proto ribose – viršijam ne daugiau kaip 10 – 20 km/h).
Pravažiavus Varšuvą, saulė išlindo iš už horizonto... Galiu pasakyti, kad vaikystėje/paauglystėje daug vasaros saulėtekių teko matyti – šis buvo vienas gražesnių...
Iki Lenkijos-Lietuvos sienos su kiekvienu pusvalandžiu likdavo vis mažiau ir mažiau. O dar ankstyvas sekmadienio rytas, kai jokios fūros nesipainioja po kojomis ir kelias beveik tuščias leidžia gan greitai siekti galutinio tikslo.
Visgi nuovargis daro savo – be miego jau bemaž 24 valandos, nuo Opatijos per tą laiką nuvažiuota apie 1500 km. Iki galutinio tikslo (stosime gimtojoje Varėnoje) lieka visai nedaug, tačiau vairuoti daugiau nesinori, todėl vairą perleisiu savo šauniajai, dar bemiegančiai, šturmanei – dabar aš užimsiu jos vietą.
Kažkur prie Augustovo, patogiai įsitaisau keleivio vietoj. Blogybė tik ta, kad judančioje transporto priemonėje man sunkiai sekasi užmigti, todėl lengvai snūduriuoju.
Šiek tiek prieš vidudienį finišuojame tikrojoje Dzūkijos sostinėje – Varėnoje!!!
Taip pasibaigė mūsų Kelionė (“Kelione” iš didžiosios raidės, kadangi mes iš tikrųjų keliavome. O visi parsivežti įspūdžiai yra ne kokios nors kelionių agentūros dėka, o mūsų pačių…)
Dabar jau nereikia niekur važiuoti. Galime drybsoti kiek tik norime – mes turime dar savaite atostogų!!!


Reiktų pasakyt, kad kelionei pradėjome ruoštis maždaug 2-3 mėnesiai iki išvykimo. Į parengiamąjį etapą galimą būtų įrašyti tokius veiksmus: visų straipsnių, kuriuos pavyko rasti www analizė, kelionės maršruto, daiktų sąrašo sudarymas, automobilio patikra autoservise... Na gal ir viskas 

Faktai apie kelionę
Aplankyta valstybių – 8: Lenkija, Slovakija, Vengrija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Slovėnija, Austrija, Čekija.
Automobilis – Peugeot 406, 2.0 hdi.
Nuvažiuota kilometrų – apie 4600
Vidutinis kuro sunaudojimas – pagal kompą 5,6l/100km, pagal faktą 5,4l/100km
Kelionės išlaidos. Keliones išlaidų preciziškai neskaičiavome, bet apytiksliai pasakyti visgi galiu – visa kelionė dviem žmonėm kainavo +/- 4000 Lt.

P.S. prieš dvi savaites baigėsi kitos atostogos – 3 savaites keliavome po JAV (šiek tiek į Kanadą buvome nuklydę), bet tai jau kita istorija, kuriai taip pat ateis laikas virsti pasakojimu ;)