Atsisėdau, patryniau rankutėmis ir suktelėjau raktelį. Liūtė smagiai urgztelėjo ir ėmė dusliai murkti, kaip kątik iš miego pažadintas žvėris. Po kurio laiko abu apšilom ir nutarėm pradėti eilinę, niekuo neypatingą kelionę į Naugarduko g. Nemėgstu aš tos vietos. Liūtė irgi nemėgsta - ten kažkokios statybos, elektronikos fakultetas, pastoviai nėra vietos liūtei pasnausti, kol mokausi, ir šiaip - pilna idiotiškai valdomų sankryžų. Lėtai pajudėjom, pakeliui supratau, kad senieji valytuvai visai gerai valo, tad nauji BOSCH'ai lauks arba žiemos, arba pavasario. Bevažiuojant sukosi mintys apie tai, kaip visos skruzdėlytės keliauja į mokslus, į darbus, arba iš jų. Prariedėjom Antatakalnio žiedą, kuriame eilinį sykį pro pat liūtės nosytę iš pirmos juostos į kairę pranėrė kažkoks nesusipratėlis, palikdamas ilgą, smirdantį juodų dūmų debesį. "-Nieko baisaus - įprasta" -pagalvojau ir toliau nekreipdamas ir nelipdamas ant signalo(kas yra labai dažnas reiškinys Lietuvių vairuotojų kultūrą stebint iš šono) pajudėjau iš vietos. Nekreipiau dėmesio į tą vairuotoją. Pagalvojau - na gal skuba, maža ką.. Toliau pro akis pralėkė kelios raudonos dėžės su ūsais, pilnos tų pačių skruzdėlyčių, kažkur skubančių, kažkur turinčių reikalų. Netoliese buvo ir Gedimino pilis su savo begėdiškai slenkančiais šlaitais, it kokiu gundančios merginos sijonu. Pravažiavau tai labai ramiai, kaip niekur neskubantis žmogus, sustojusiam laike.
Toliau vangiai prisišliejau prie dar vienos gyvatėlės mašinų ir tapau jos uodega. Prašliaužėm pro LR seimą. Vienas žmogutis, važiuojantis prieš mane nusuko į kiemą. Nudžiugau - na va, o žmonės sako "besmegeniai", "tinginiai" ir pan.., o iš tikro va bent jau vienas(o gal viena) darbe bus.. Labai greit grįžau prie minties apie "žiemą ir 141 besmegenį". Nors iš garsiakalbių mane lepino švelnus Nyushos balselis, kuris sakė "I'm your angel", ta mintis mane privertė nusijuokti. Na, galiausiai lėtai privažiuoju naujai remontuojamą kelią, kurio viršutinė danga nuimta jau kuris laikas, sklandžiai, be jokio menkiausio truktelėjimo sumažinu pavarą iki 1 ir liūtukė lengvai, kaip drugelis vasarą, o gal labiau kaip mergaitė basomis kojytėmis žengia ant aštrių padukus kutenančių akmenukų. Dailiai plaukiojam apie duobes kaip laivelis. Jau pilnai apšilusi ir pabudusi iš po naktinių sapnų apie kitus liūtus, maniškė Elita guviai stryktelna į Geležinio Vilko gatvę ir... staiga suprantu, kad kažkas negerai.. Tas negražus tuksenimas.. Kaip koks piktybinis genys bagažinėje. Sustoju, ir staiga suprantu, kodėl mama man visada sakydavo - nebėgiok basas per kiemą! O aš, kadangi vyras didelis, jau buvau kuris laikas pamiršęs šį pamokymą. O liūtukei to iš vis niekas niekada nesakė. Žodžiu, atidžiai apžiūriu padangas ir matau, kad šiandien mano sąskaita bus nulaužta, panaudojus stebuklingą žodžių junginį - "Pinigine, atsiverk!". Beapžiūrinėjant sužeistą liūtukę, ši liūdnai užgeso. Matyt puikiai suprato, kas įvyko. Bet ji juk nekalta, kad kelyje pilna metalinių šūdukų ir aštrių akmenų.. Ir vienoje ir kitoje pusėje iš kyšančių kaip kokios bitės geluonių girdisi įkyrus šnypštimas. Suprantu, kad reikia judėti greitai, nes, kaip praktika rodo - jeigu jau girdi šnypštimą iš padangos pusės, tai žinok, kad šnypšti padanga šiaip sau ne-ga-li. Na tiesiog negali ir tiek.
Taigi, mano liūtė vėl murkteli ir nebe lėtai ir apatiškai, bet vikriai išskrenda iš šalikelės į patį gatvės viduriuką. Kol yra galimybė, nelaukiam bei skriejam su vėjeliu.. ..link pirmo pasitaikiusio padangų montavimo servisiuko. Jame paaiškėja, kad dešinioji galinė padanga pradurta 2 vietose - kažkokiu metaliniu geležies gabalėliu bei jam į pagalbą atskubėjusiu akmenuku, kuris ir pasislėpė padangos viduje. Po keliolikos minučių padanga jau buvo sutvarkyta. Eilė atėjo ir kairiajai galinei padangai. Tik štai ir problema - o ten ne skylutė, o visa skylė.. Knato neįkiši, lopo neuždėsi. Meistras pakraipė galvą. Na, ką padarysi - jis žino geriau už mane, ar man apsimoka, ar ne. Juolab, kad jis negarantuoja, kad tai apskritai kaip nors padėtų. Nuliūdau.. Susimokėjau už vienos padangos atgaivinimą. Piniginė palengvėjo nedaug, tik keliomis kupiūromis.
O tada į galvą toptelėjo išganinga mintis - o, jeigu tik aš dabar turėčiau dar vieną padangą, bent kuriam laikui.. Ir tiesiog pajuntu, kaip tą žavingą akimirką mano veidą nušviečia pasitenkinimo spinduliai. Dailiai pakeliu bagažinę, ištraukiu visus reikalingus įrankius ir demonstratyviai, kaip tikras profesionalas keičiu padangą(o gal tiksliau - ratą). Uždėjus atsarginį ratą ant stebulės, po kelių sekundžių uždėjus dar kartą, ir dar kartą, kvartalas išgirsta keliolika trumpų bet itin konkrečių nusivylusio Justo žodžių. Kvartalo gyventojams, ryte išėjusiems į balkonus pagurkšnoti kavos ar parūkyti teko išgirsti kažką panašaus į: "koks geras buvęs Elitos šeimininkas - jis buvo toks baisiai protingas, kad įdėjo netinkantį tai stebulei atsarginį ratą. Ir kokie geri kelininkai, kurie kaip išdykę vaikai pabėrė nuostabių akmenukų ant kelio. Ir koks šaunuolis Justas, kuris kątik kaip tikras gudruolis ištraukė iš šnypščiančios padangos tą tobulai aštrų akmenuką". (Taip skambėtų mano itin smarkiai cenzūruotas ir išverstas į sklandžią Lietuvių kalbą sakinys. Jeigu tai būtų rodę TV - girdėtųsi tik vienas "pyyyyp", kuris truktų kokių 20sekundžių).
Šį pranešimą redagavo Silogizmo: 2012 lapkričio 06 - 20:01
Suprantu, kad viskas sutvarkoma, ir gal nebus didelių problemų.
Aš žmogus kuklus - pasiimu vieną R15 mačiusią gyvenimo padangytę ir kukliai nešu į garažėlį. 
Tik dėl kainos patartina kalbėtis jau su servisiuke esančiais darbuotojais. 
![;]](https://peugeot-klubas.lt/public/style_emoticons/default/mirkt.gif)
tvarkyk stabdzius
